Analizuojant šiuolaikinių darželių, mokyklų bei vaikų terapinių ugdymo centrų praktiką, dažnai pastebima, kad šios įstaigos didelę dalį ugdymo grindžia bihevioristiniais (elgesio kontroliavimo) principais. Vis dėlto kyla klausimas, ar griežtai laikantis tik pagyrimo–bausmės modelio vaikai tikrai auga motyvuoti, savarankiški ir kūrybiški?
Kas yra biheviorizmas?
Biheviorizmas – XX a. pr. išpopuliarėjusi psichologijos kryptis, teigianti, kad elgesys formuojamas taikant išorinius dirgiklius: atlygius (paskatinimus) arba bausmes (nemalonias pasekmes). Pavyzdžiui, vaikas raginamas laikytis taisyklių, nes kitaip bus nubaustas, arba jam pažadamas prizas, jei pasieks tam tikrą rezultatą. Biheviorizmas vaikų ugdyme iki šiol yra plačiai naudojamas, tačiau ar tikrai tai geras sprendimas?
B. F. Skinner teigė:
„A person who has been punished is not thereby simply less inclined to behave in a given way; at best he learns how to avoid punishment.“
(Science and Human Behavior, 1953, p. 183)
Tai reiškia, jog baudžiant vaikas nėra skatinamas vidinis pokytis – jis tiesiog išmoksta vengti bausmės. Taigi bausmės veikiau ugdo vengimo mechanizmus, o ne tikrą supratimą ar atsakomybę.
Ne tik „griežtos“ bausmės, bet ir kasdienės situacijos
Įprasta manyti, kad „bausmė“ – tai tik rimti, drastiški draudimai. Tačiau kasdienėje aplinkoje ji gali pasireikšti net menkuose epizoduose, pavyzdžiui:
„Nesusitvarkei kambario? Šiandien neisi į lauką.“
Atrodytų, nedidelis draudimas, tačiau tai vis tiek bausmė, nes vaikui už netinkamą elgesį sukuriamas nemalonus padarinys, siekiant priversti jį paklusti taisyklėms. Taip elgesys koreguojamas ne atsižvelgiant į vaiko poreikius ar skatinant jį suprasti pasekmes, o per grėsmę patirti nepatogumą.
Kodėl svarbi kritika biheviorizmui?
- Trumpalaikė motyvacija
Kai vaikas daro tai, ko norime, vien iš baimės ar dėl prizo, jis neskatinamas iš tikrųjų suprasti elgesio svarbos. Pasibaigus išorinei paskatai, dažnai baigiasi ir vaiko pastangos. - Vidinės motyvacijos slopinimas
Tyrėjai Edward Deci ir Richard Ryan (savideterminacijos teorija) nustatė, kad išoriniai paskatinimai (prizai, bausmės) ilgainiui menkina žmogaus gebėjimą rasti motyvacijos savyje – dėl paties proceso ir vidinių poreikių. - Saugumo ir pasitikėjimo stygius
Nuolat kontroliuojamas vaikas gali imti jaustis nemylimas ar nepriimamas, jei neatitinka suaugusiojo lūkesčių. Taip menksta tarpusavio ryšys ir pasitikėjimas. - Vengimo kultūra
Kaip sakė Skinner, vaikas išmoksta vengti ar slėpti netinkamą elgesį, o ne suvokia, kodėl jis žalingas ar nepriimtinas. Tai ugdo apeitį, melą, o ne tikrus pokyčius.
Humanistinė alternatyva
Humanistinė ugdymo kryptis pabrėžia asmens orumą, laisvę rinktis ir poreikį suprasti savo veiksmų pasekmes. Vietoje griežtos kontrolės, akcentuojami šilti santykiai, pagarba vaikui, leidimas jam atrasti sprendimus pačiam. Carl Rogers ir Abraham Maslow savo teorijose aiškiai kalbėjo apie saugios erdvės, besąlyginio priėmimo ir savirealizacijos svarbą.
Pasak šios krypties šalininkų, bausmių ir atlygų turėtų būti tik minimaliai, kai reikia greitai suvaldyti konkrečią situaciją (pvz., vaiko elgesiui tampa pavojingam). Daug dažniau siūloma:
- Kalbėtis su vaiku apie tai, kas įvyko, kokios galėtų būti pasekmės, kaip spręsti problemą.
- Leisti vaikui daryti pasirinkimus, kad jis mokytųsi spręsti realias situacijas.
- Kurti ugdančią aplinką, kur vaikas jaučiasi saugus klysti ir mokytis iš klaidų, užuot bijojęs bausmės.
Kodėl praverstų keisti proporciją?
Daugelis tradicinių ugdymo įstaigų, ypač darželių ar mokyklų, tebesiremia maždaug 80% bihevioristiniu modeliu (apdovanojimai, bausmės) ir 20% dialogu, pagarba, laisvais pasirinkimais. Tačiau tyrimai, o taip pat ir Alfie Kohn (autorius knygų Punished by Rewards bei Unconditional Parenting), rodo, kad:
“Punishment may coerce children into temporary compliance, but it doesn’t help them grow into thoughtful or caring people.”
(Punished by Rewards, 1993, p. 165)
Todėl sveikiau būtų grįsti ugdymą priešinga proporcija:
- 20% – elgesio korekcijos metodai, kai būtina labai greitai suvaldyti netinkamą situaciją.
- 80% – humanistinis, pagarbus, į vaiko iniciatyvą ir poreikius orientuotas ugdymas.
Taigi..
Nors biheviorizmo principai kartais gali padėti greitai suvaldyti tam tikrą elgesį, vien tuo grįstas auklėjimas ar mokymas nėra tvarus ar visapusiškas sprendimas. Vaikams reikia ne tik taisyklių ir kontrolės, bet ir saugios erdvės kurti, bandyti, klysti bei suprasti padarinius realiai, o ne vien bijoti ar tikėtis išorinio stimulo.
Siekiant ilgalaikio efekto ir sveiko vaiko emocinio vystymosi, tėvai, auklėtojai ir pedagogai kviečiami labiau remtis humanistiniais principais – skirti laiko ryšiui kurti, mokytis per patirtį, atvirai bendrauti bei leisti vaikams priimti sprendimus, kol jie pamažu įgyja tikrąją atsakomybę už savo elgesį.
Jei jauti kaltę dėl savo auklėjimo, kviečiu į Kaltės paskaitą ir praktiką, kuri leis jaustis ramiau: